Pušys – vieni populiariausių spygliuočių, randami tiek Lietuvos miškuose, tiek soduose ar sodybose. Dėl savo ištvermingumo, gražios formos bei pušų sakų aromato šie medžiai dažnai sodinami kaip dekoratyviniai arba naudojami užuovėjai nuo vėjo. Vis dėlto, kaip ir kiti augalai, pušys gali sirgti įvairiomis ligomis, kurios kartais pasirodo netikėtai ir sukelia didelių nuostolių. Kai kurios ligos paveikia spyglius, kitos – medžio kamieną ar šaknis, gali pakenkti bendram augalo gyvybingumui, stabdyti augimą ir net privesti prie visiško nudžiūvimo. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines pušų ligas, jų požymius ir svarbiausius būdus, kaip nuo jų apsisaugoti.
Kodėl svarbu atpažinti pušų ligas?
Pušys, kaip ir kiti augalai, yra veikiamos išorinių aplinkos veiksnių – nepalankių klimato sąlygų, užterštumo, kenkėjų ir, žinoma, patogeninių grybų bei kitų sukėlėjų. Nors pušys neretai vertinamos kaip gana atsparūs medžiai, ilgalaikiai kenksmingų organizmų išpuoliai ir nepalankūs augimo sąlygų pokyčiai gali lemti įvairių ligų atsiradimą. Svarbu žinoti, kad laiku diagnozuotos pušų ligos paprastai lengviau gydomos ir turi mažesnę tikimybę išplisti. Tad tiek miško savininkai, tiek sodininkai gali išsaugoti sveiką spygliuočių masyvą, jei žino pagrindinius ligų požymius bei metodus, kaip su jomis kovoti.
Pagrindiniai pušų ligų sukėlėjai
Pušų ligos dažniausiai yra sukeliamos grybų, rečiau – bakterijų ar virusų. Grybelinės ligos pasireiškia įvairiomis formomis – pradedant spyglių džiūvimu, baigiant šaknų ar kamieno puviniais. Kai kurios grybų rūšys gali būti specifinės tik pušims, kitos – pažeidžia kelias skirtingas spygliuočių rūšis. Svarbu žinoti, kokių požymių galima tikėtis, o pastebėjus pirmuosius negalavimus, imtis atitinkamų priemonių.
Dažniausios pušų ligos
Pateikiame keletą dažniausiai pasitaikančių pušų ligų, kurias galima pastebėti Lietuvos sąlygomis. Žinoma, ligų sąrašas gali būti platesnis, tačiau susipažinę su pagrindiniais pavyzdžiais, lengviau atpažinsite problemą, jeigu ji iškils jūsų sode ar miške.
- Spyglio rudimas ir džiūvimas (Lophodermium ssp.): šį susirgimą dažniausiai sukelia grybeliai, kurie pažeidžia spyglius. Pažeisti spygliai ruduoja, gelsta arba įgauna netaisyklingas dėmes. Dažnai pažeidžiami jaunesni spygliai, o tai silpnina medį, mažina jo augimo tempą ir puošnumą. Apleisti atvejai gali lemti masinį spyglių praradimą.
- Diplodijos šakelių džiūtis (Diplodia sapinea): ši grybelinė liga dažniausiai paveikia jaunesnes pušis. Pirmasis požymis – ūglių viršūnės pradeda ruduoti ir džiūti. Pažeistos vietos neretai įgauna tamsesnę, beveik juodą spalvą, o išsklaidžius audinį, galima aptikti grybų sporų sankaupas. Dėl to jaunų pušų viršūnės nustoja augti, gali deformuotis ar išdžiūti visiškai.
- Pušų rūdligė (Coleosporium ssp. arba kiti rust tipo grybai): būdinga oranžinės arba rusvos dėmės ant spyglių. Vėliau atsiranda smulkūs pūsleliniai dariniai, kurie gali plyšti, išskirdami sporas. Rūdligės gali plisti ant kelių augalų šeimininkų, tad ligos šaltinis dažnai būna ne tik pačios pušys, bet ir netoliese augantys kitų rūšių augalai, žolės.
- Šaknų puviniai (Heterobasidion annosum, Armillaria mellea): šiuos puvinius sukelia grybai, atakuojantys medžių šaknis. Nors daugiausia kenčia eglės ir kiti spygliuočiai, pušys taip pat nėra apsaugotos. Pagrindinis požymis – silpnas medis, prarandantis spyglius, lėčiau augantis, greičiau reaguojantis į sausras. Apžiūrėjus šaknis, galima rasti puvinio požymių, kamieno pagrinde neretai matyti sustorėjimai arba grybelio vaisiakūniai (grybai). Tai ypač pavojinga, nes pušys su pažeistomis šaknimis gali virsti, kelti pavojų šalia esantiems statiniams ar žmonėms.
- Pušų vėžys (dažnai siejamas su keletu grybų genčių, tokių kaip Cronartium): šiai ligai būdingi šakiniai sustorėjimai, įtrūkimai kamiene, iš kur gali sunktis sakai. Laikui bėgant, pažeistos vietos išplatėja, gali formuotis įvairios žaizdos, kenkiama medžio medienai. Pažeistos vietos gali tapti puikiu taikiniu ir kitoms ligoms, kenkėjams.
Ligos plitimą lemiantys veiksniai
Nors dalis pušų ligų gali plisti oru (grybų sporomis) arba tiesiogiai kontaktuojant su pažeistomis vietomis, yra daugybė papildomų veiksnių, didinančių infekcijos tikimybę:
- Aukšta drėgmė ir šiltas oras: grybelinės ligos dažniausiai plinta esant drėgniems ir šiltiems orams. Ilgai trunkančios lietingos vasaros arba storas sniego sluoksnis, užsitęsęs pavasarį, gali sukurti idealias sąlygas sporoms plisti.
- Prasta ventiliacija tarp medžių: jei pušys tankiai suaugusios, jų lajose kaupiasi drėgmė, o tai – puiki terpė grybeliams daugintis. Maža to, tankus sąžalynas apsunkina spyglių džiūvimą po lietaus.
- Dirvožemio problemos: nepakankamas dirvožemio pralaidumas vandeniui, netinkamas pH ar prasta mityba gali susilpninti pušų atsparumą ligoms. Mums gali atrodyti, jog medis auga puikiai, tačiau iš tiesų jo šaknų sistema gali būti netinkamai vėdinama.
- Medžio amžius: jaunesnės pušys linkusios greičiau užsikrėsti kai kuriomis ligomis (pavyzdžiui, Diplodia sapinea). Vyresni, seni medžiai gali turėti mažesnį atsparumą šaknų puviniams ir kamieno pažeidimams.
Prevencija ir apsaugos priemonės
Siekiant išvengti pušų ligų plitimo ar sumažinti žalą, svarbu taikyti kompleksines priemones:
- Reguliarus lajų retinimas: jei turite nuosavą pušyną ar sodybą su daugybe pušų, rekomenduojama periodiškai išretinti lajas. Tokiu būdu pagerės oro cirkuliacija ir sumažės drėgmės perteklius.
- Sveika dirva: užtikrinkite, kad pušų augavietė turėtų gerą drenažą. Jei pastebite, jog žemė per daug molinga ir nuolat užsistovi vanduo, svarbu pagerinti gruntą, įmaišyti smėlio ar durpių. Sveika šaknų sistema mažiau pažeidžiama ligų sukėlėjų.
- Tinkama mityba: pušims svarbūs pagrindiniai makroelementai (azotas, fosforas, kalis) bei mikroelementai. Tačiau neverta pertręšti, nes per didelis azoto kiekis gali susilpninti natūralų augalo atsparumą.
- Sergančių dalių pašalinimas: pastebėjus sergančius ūglius, šakeles ar net visą medį, svarbu nedelsiant juos pašalinti, kad ligos sukėlėjas neišplistų į kitus augalus. Išpjovus pažeistas dalis, jas reikėtų sudeginti arba išvežti toliau nuo auginamų pušų.
- Grybelio atsparumą mažinantys preparatai: esant reikalui, galima naudoti purškimus fungicidais. Tačiau tai reikėtų daryti tik atpažinus ligą ir suvokus, kad gamtos priemonės (vėdinimas, derlinga žemė) nebepadeda. Svarbu vengti piktnaudžiavimo cheminėmis priemonėmis, kad nebūtų paveikta naudinga mikroflora.
Gydymo būdai ir praktiniai patarimai
Nors geriausia praktika – ligų prevencija, kartais būna vėlu, nes pušis jau serga. Štai keletas patarimų, kurie gali padėti sumažinti žalą ir suteikti medžiui šansą atsigauti:
- Laiku nustatyti ligą: kuo anksčiau pastebėsite pakitusios spalvos spyglius, džiūstančius ūglius, sakų pratekėjimus ar kitus pakitimus, tuo didesnė tikimybė greitai sustabdyti ligos plitimą. Todėl nuolat apžiūrėkite savo pušis, ypač pavasarį, kai pradedami nauji augimo ciklai.
- Higieniška genėjimo praktika: genėdami pažeistas šakeles, visada dezinfekuokite įrankius (pavyzdžiui, alkoholiu ar specialiais tirpalais). Taip išvengsite galimo ligų pernešimo nuo vieno medžio prie kito.
- Pažeistų medžių keitimas: jei pušis smarkiai apimta šaknų puvinio arba kamieno vėžio, kartais išgelbėti jos nebepavyksta. Norint apsaugoti likusius medžius, sergantį augalą geriau pašalinti, o jo vietoje po kurio laiko pasodinti sveiką sodinuką. Nepamirškite patikrinti dirvožemio kokybės ir, jei būtina, jį pagerinti.
- Cheminis gydymas: fungicidai arba biofungicidai gali būti naudojami, tačiau jie turėtų būti taikomi saikingai. Geriausia būtų konsultuotis su augalų apsaugos priemonių specialistais arba patyrusiais sodininkais, kurie padės parinkti tinkamiausią preparatą konkrečiai ligai.
Natūralūs metodai ir prevencinės priemonės
Prieš imantis cheminių priemonių, vertėtų išbandyti natūralius metodus, kurie gali sustiprinti pušų atsparumą. Pavyzdžiui, mulčiavimas pušų žieve, kvapnių augalų sodinimas šalia (kad suformuotų kuo įvairesnę ekosistemą), reguliari komposto priedų naudojimo praktika, siekiant praturtinti dirvožemį organinėmis medžiagomis. Vienas iš būdų – sukurti labiau mišrų sodą, kur įvairios augalų rūšys sudaro palankią aplinką natūraliems kenkėjų priešams ir palaiko tinkamą dirvožemio pusiausvyrą.
Ką daryti su nukritusiais spygliais ir sergančiomis šakelėmis?
Nukritę spygliai ar nupjautos sergančios šakelės gali tapti grybų ir kitų patogenų židiniu. Daugelis žmonių palieka spyglius kaip mulčią, nes jie natūraliai irti padeda praturtinti dirvožemį organinėmis medžiagomis. Tačiau jei šakelės ar spygliai aiškiai pažeisti ligos, juos geriau surinkti ir sudeginti arba išvežti į specialią atliekų tvarkymo vietą. Svarbiausia – neužkasti sergančios medžiagos šalia sveikų pušų, nes patogenai tokiu būdu gali išlikti žemėje.
Jaunų pušų apsauga
Neretai pasitaiko atvejų, kai jauni pušų sodinukai, ką tik pasodinti naujoje vietoje, greitai apserga. Priežastys gali būti kelios: netinkamai parinkta vieta, nepakankamas vandens pralaidumas, prastas sodinuko kokybės pasirinkimas ar net iškart pasitaikę kenkėjai. Todėl:
- Parinkite tinkamą sodinimo vietą – nuošalę, kur nėra pastovios drėgmės pertekliaus.
- Pirkite sodinukus tik iš patikimų medelynų, kurie užtikrina augalų kokybę.
- Pradžioje pasirūpinkite reguliariu laistymu (ypač sausros metu), bet neperlaistykite.
- Naudokite mulčią, kuris apsaugos nuo staigaus drėgmės garavimo ir leis šaknims lengviau kvėpuoti.
Maži sodinukai lengviau nukenčia nuo Diplodijos, todėl būtina stebėti, ar neatsiranda tamsių dėmių ir džiūstančių viršūnių. Pastebėjus tokius požymius, rekomenduojama purkšti fungicidais arba pašalinti stipriai pažeistas šakeles.
Ilgalaikė pušų sveikatos priežiūra
Be konkrečių ligų gydymo, pušų sveikata labai priklauso nuo bendros aplinkos ir priežiūros. Ilgalaikę naudą suteiks subalansuota mityba, tinkamos klimatinės sąlygos bei reglamentuotas sodinimo tankumas. Kuo labiau medžiui užtikrinamos optimalios augimo sąlygos, tuo rečiau jį puola kenkėjai ir ligos.
Jei sodą puošia įvairių rūšių augalai, tarp jų formuojasi sudėtingesnė ekosistema, galinti geriau atsispirti ligoms. Be to, pušys, augančios natūralioje, miškingoje aplinkoje kartu su kitais spygliuočiais ir lapuočiais, dažnai būna mažiau paveikiamos pavienių grybų ar kenkėjų išpuolių. Todėl geras patarimas – kurti mišrų sodą, o ne vien tik spygliuočių kolekciją.
Nepamirškite, kad pušys, lyginant su kitais medžiais, gali būti gana jautrios staigiems aplinkos pokyčiams: statant šalia namus, iškertant šalia augančius medžius arba staiga pakeitus vandens drenažo kryptį. Kuo didesnis stresas medžiui, tuo jis imlesnis ligoms. Galiausiai, netinkamai atliktas genėjimas, ypač šalia kamieno, gali atverti „vartus“ kenksmingiems organizmams.
Išvada
Pušų ligos gali sukelti nemalonumų tiek miškų savininkams, tiek sodininkams, kurie puošia savo aplinką šiais medžiais. Tačiau žinant dažniausiai pasitaikančių susirgimų požymius ir taikant tinkamas apsaugos priemones, galima išvengti rimtų padarinių. Svarbiausia – nuolat stebėti savo augalus, užtikrinti tinkamas augimo sąlygas (dirvožemio drenažą, pakankamą erdvę tarp medžių) ir, prireikus, naudoti atitinkamus gydymo metodus. Natūralūs sprendimai, tokie kaip dirvožemio gerinimas kompostu ar mulčiavimas, taip pat gali sustiprinti medžių atsparumą ligoms. Tai padeda išlaikyti sveiką ir žalią kraštovaizdį, kur pušys džiugina ne tik savo vaizdu, bet ir suteikia natūralią apsaugą, gaivų kvapą ir būdingą spygliuočių ramybę.